2.1. Būtinoji gintis, jos samprata, būtinasis reikalingumas, jo samprata, asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, esminiai skirtumai. Uždavinių šia tema sprendimas.

BŪTINOJI GINTIS, JOS SAMPRATA

Būtinoji gintis tai nusikaltimu nelaikoma veika, formaliai atitinkanti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta ginant save ar kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos

28 straipsnis. Būtinoji gintis

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.
Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu.

Būtinoji gintis – viena iš priemonių, įtraukiant visuomenę į kovą su nusikalstamumu, teisės gintis pačiam ir ginti visuomenei svarbius interesus įtvirtinimas. Pažymėtina, kad būtinosios ginties klausimai kils tik tada, kai besikėsinančiajam bus padaryta žala.
Būtinoji gintis tai ne tik subjektinė piliečio teisė, bet kartu ir moralinė pareiga (jeigu asmuo tokiu būdu yra pajėgus atremti pavojingą visuomenei pasikėsinimą). Atitinkamai, nepasinaudojus šia teise teisinės atsakomybės nekyla (asmuo gali įvertinti, kad nepajėgs apginti kitą asmenį nuo pvz. Peiliu ginkluoto užpuoliko). Būtinąja gintimi galima pasinaudoti ir tais atvejais, kai pavojingo kėsinimosi buvo galima išvengti kitais veiksmais, pvz. kreipiantis į apsaugos darbuotojus, policijos pareigūnus.
Kai kurių kategorijų darbuotojams- policijos pareigūnams, apsaugos darbuotojams, sargams – būtinosios ginties panaudojimas yra ne tik teisė, bet ir pareiga, dėl kurios nevykdymo gali kilti drausminė ar net baudžiamoji atsakomybė.
Pažymėtina kad apsaugos darbuotojo ( tiek darbo tiek nedarbo metu) veiksmams būtinosios ginties atveju keliami griežtesni realumo, akivaizdumo bei adekvatumo reikalavimai. Iš apsaugos darbuotojo tikimasi kritiško situacijos įvertinimo bei atsakingo jėgos ir atsakomųjų priemonių užpuolimui atremti panaudojimo. Todėl šia teise reikia naudotis atsargiai bei protingai, tiek ginantis pačiam, tiek ginant saugomą turtą, asmenį.

Objektas: Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu besikėsinančiajam, todėl, jei tokia žala nepadaroma (pvz.: užpultas asmuo užstojamas kūnu, o besikėsinančiojo ginklas nenukreipiamas į jį ) toks elgesys naudingas visuomenei, tačiau būtinąja gintimi nepripažįstamas.
Būtinosios ginties atveju žala padaroma besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, kaip dažnai pasitaiko būtino reikalingumo atveju.
Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tokius, kurie yra pavojingi visuomenei ir yra nusikalstomi, t.y. numatyti kaip nusikaltimai BK. Pvz.: Būtinoji gintis negalima atsisakius priimti į darbą nėščią moterį, nors toks atsisakymas prieštarauja teisės aktuose numatytiems nediskriminavimo reikalavimams, tačiau tokie reikalavimai yra įtvirtinti ne BK o kituose įstatymuose (DK, socialinės apsaugos). Svarbu tai, kad būtinoji gintis galima tik prieš tokią tiesioginės žalos grėsmę, kurią galima pašalinti duodant atkirtį besikėsinančiajam.
Naudoti būtinąją gintį galima ginant ne tik save ar savo turtą , bet ir kitus asmenis, jų nuosavybę bei teises. Ginami tik BK nustatyti gėriai: žmogaus gyvybė, sveikata, lytinė laisvė ir t.t.
Subjektas: Asmuo, kuris kėsinosi atlikti pavojingus veiksmus, neprivalo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Besikėsinantysis taipogi gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nepakaltinamumo, nepilnametystės arba kitais pagrindais. Būtinoji gintis galima ir nuo tokių veikų, kurias daro mažametis, nepakaltinamas ar suklaidintas asmuo, tačiau pastaraisiais atvejais būtina pirmiausiai panaudoti visus būdus, kad užkirsti kelią pavojingiems jų veiksmams (pvz.:vaiką, žaidžiantį su degtukais degalinėje, bandyti sudrausminti).
Būtinąja gintimi nelaikomi veiksmai, nukreipti prieš mažareikšmes veikas. Negalima būtinoji gintis prieš asmenį, kuris yra aiškiai būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo būklėje, prieš teisėtus pareigūnų veiksmus.

Momentas: Būtinoji gintis atsiranda ne tik pavojingu užpuolimo momentu, bet ir esant realiai užpuolimo grėsmei. Tačiau ji negali būti teisėta, jei kėsinimasis nebuvo prasidėjęs. Pvz. Būtinąja gintimi nepripažįstami tie atvejai, kai norint apsaugoti savo turtą, įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai (įjungiama el. srovė aplink namą). Tokiais atvejais nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės, ir , esant žalingoms pasekmėms, tokių įrengimų savininkai gali būti patraukti atsakomybėn už tyčinį nusikaltimą. Nagrinėtinas ir kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentas. Besiginančiojo veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, jei žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs, ir gintis aiškiai nebuvo jokio reikalo (gulinčių niekas nemuša). Tuomet atsakomybė atsiranda bendrais pagrindais, nors gali būti įvertinta tai, jog kaltininkas galėjo atlikti šiuos veiksmus būdamas labai susijaudinęs dėl nukentėjusiojo panaudoto smurto. Pabrėžtina, kad šiuo atveju užpultasis turi ir gali aiškiai suprasti, jog užpuolimas jau yra pasibaigęs, o ne tik padaryta pertrauka užpuolime.
Sąlygos: Būtina kėsinimosi sąlyga yra jo realumas. Taigi būtina atkreipti dėmesį į tariamąją būtinąją gintį, atsižvelgiant į galimas faktines klaidas. Pvz.: girtas asmuo, prašinėjantis degtukų palaikomas nusikaltėliu ir į jį šaunama. Arba žmogus atsitiktinai patekęs į įvykio vietą palaikomas pasikėsinimo dalyviu ir pan. Šiais atvejais veikos gali būti kvalifikuojamos įvairiai ir priklausomai nuo pasekmių baudžiamos arba ne.
Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės arba visuomenės interesams.
Būtinąja gintimi nelaikomi tokie atvejai, kai nėra pakankamo pagrindo tikėtis kėsinimosi ir gintis pradedama iš baimės ar nepagrįsto įtarimo. Pvz.: pilietis, grįždamas namo tamsiu skersgatviu užpuola praeivį, manydamas, kad šis gali jį apiplėšti.
Kita sąlyga yra išvengtos žalos adekvatumas padarytai žalai. BK nėra numatyta ar žala padaryta besikėsinančiajam turi būti mažesnė ar didesnė už žalą, kuri grėsė dėl pasikėsinimo. Ji gali būti sunkiai palyginama. Pvz.:ginant turtinius interesus padaryta žala besikėsinančiojo sveikatai. Todėl tik tada, kai padaryta žala yra nepalyginamai didesnę už išvengtąją galima kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.
Būtinosios ginties ribų peržengimas: Būtinoji gintis leidžiama, skatinama ir nėra nusikalstama visais atvejais, kai nėra būtinosios ginties peržengimo ribų. Lietuvoje galiojantys įstatymai šiuo klausimu yra pakankamai liberalūs. BK pabrėžia, kad visais būtinosios ginties ribų peržengimo atvejais besikėsinančiojo nusikalstama veika yra švelninanti aplinkybė. LR Aukščiausiojo teismo praktikos apibendrinimas rodo, kad Lietuvoje teismai pripažįsta ir taiko šią aplinkybę. Daugumoje bylų, priimant nuosprendį, kai buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, buvo taikyta mažesnė negu minimali BK nustatyta bausmė.

Būtinosios ginties ribų peržengimas yra akivaizdus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui bei besikėsinančiajam padarytam žalos dydžiui:

Kėsinimosi pobūdį lemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, sveikata, lytinė laisvė, gyvybė ir t.t.)
Kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis bei kitos panašios aplinkybės.

Kai asmuo yra užpultas ir užpuolimas yra realus, būtinoji gintis bus pripažinta, veika nebaudžiama, nebus pripažįstamos peržengtos būtinosios ginties ribos, jeigu asmuo tiesiogiai tyčia neįvykdė nužudymo arba sunkaus sveikatos sutrikdymo, t.y. sąmoningai siekė tam tikrų padarinių atsiradimo ir juos sukėlė.Pvz.: nušovė girtą asmenį už jam suduotą smūgį ar pan.
Kalbant apie būtinąją ginti, reikia paminėti būtinosios ginties provokaciją – tai yra žalos padarymas besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai išprovokuotas besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams. Ginties provokacija negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles, nes ji sudaro vieningą tyčinio nusikaltimo planą.
Išvada: Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tik tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumas yra tik tada, kai tiesiogine tyčia įvykdomas nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas. Kartu turi būti 2 elementai: Atsakomųjų veiksmų neatitikimas užpuolimui ir tiesioginė tyčia.
Tačiau jeigu reaguodamas į užpuolimą asmuo suduos užpuolikui, o jis krisdamas pvz. susižalos galvą ir to pasekoje mirs (ko jus negalėjote numatyti), tai nereikš kad jus peržengėte būtinosios ginties ribas. Kita vertus, teismas gali atsižvelgti į pvz. pareigūno arba apsaugos darbuotojo fizinį kovinį pasirengimą ir tai, kad jis turėjo kontroliuoti savo veiksmų bei jėgos panaudojimą.
Tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios aplinkybės pagrįstai leido manyti kad jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numanyti, kad įvykio aplinkybes jis suvokė klaidingai, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Jeigu, esant toms pačiomis sąlygomis, besiginantysis galėjo ir turėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes jis suvokė klaidingai, tai jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo. Pvz.: remiantis šiomis taisyklėmis būtų analizuojama situacija – į būstą bandęs patekti šeimos narys palaikomas įsibrovėliu ir jam padaroma žala.
Būtinosios ginties ribų peržengimu taip pat nebus laikoma veika, padaryta dėl didelio sumišimo ar išgąsčio. Didelis sumišimas ar išgąstis tai ypatinga emocinė būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas sugebėjimas suprasti ir valdyti savo veiksmus. Ši aplinkybė yra tada, kai užpuolikas savo neteisėtais veiksmais, smurtu ar žodžiais sukelia tokią būseną. Kiekvienu konkrečiu atveju ši aplinkybė nustatoma atskirai. Taigi, esant dideliam sumišimui ar išgąsčiui, galimi tokie veiksmai, kurie be šių aplinkybių nebūtų laikomi adekvatūs kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Pvz.: didelio sumišimo ir išgąsčio fakto nustatymas gali kelti tam tikrų keblumų apsaugos darbuotojui ar pareigūnui teismo proceso metu, nes konfliktinių situacijų sprendimas bei susidūrimas su teisės pažeidėjais laikomi neatsiejama apsaugos darbuotojų bei pareigūnų darbo dalimi. Dėl to yra sunkiau įrodyti, kad apsaugos darbuotojai ar pareigūnai galėjo patirti didelį sumišimą ar išgąstį.

Jeigu besikėsinantysis įžeidimais, necenzūriniais žodžiais, fiziniais veiksmais išprovokuoja kito asmens atsakomuosius veiksmus ir besigindamas panaudoja pvz. šaunamąjį ginklą, jo veiksmai taipogi nebus laikomi būtinąja gintimi, o bus kvalifikuojami kaip būtinosios ginties provokacija. Ir priešingai, jei išprovokuotas asmuo, kurio atsakas buvo panaudotas kaip pretekstas užpuolimui, bus priverstas gintis, jo veiksmai bus laikomi teisėtais.
Svarbu, kad BK nurodo, jog tokiais atvejais, kai yra ginamasi nuo brovimosi ar įsibrovimo į būstą, būtinosios ginties ribos nėra peržengiamos nepaisant jokių kitų aplinkybių. Pvz.: jeigu kas nors lipa per langą ar laužiasi pro duris ir jus žinote, kad tai vagis ar užpuolikas, o ne jūsų giminaitis ar draugas, jūs galite naudoti ginklą ir nebus laikoma, kad būtinosios ginties ribos yra peržengtos. Tokiu atveju, jeigu suklysite ir ginklą panaudosite prieš jūsų artimuosius, teismas vertins aplinkybes nagrinėdamas, ar adekvačiai suvokėte situaciją, ar galėjote numatyti kad tai galėjo būti jūsų giminaitis, draugas ir pan.( teisėtą interesą į jūsų būstą patekti turintis žmogus). Šiuo atveju taipogi turi būti nustatytas neteisėto veržimosi į būstą faktas. Vargu ar būtinąja gintimi bus laikoma jūsų gynyba prieš į jūsų namus bandantį patekti antstolį. Į šį atvejį panaši problema, kai asmuo pats išprovokuoja situaciją, kurioje pats turi pasinaudoti būtinąja gintimi dėl savo paties neteisėtų veiksmų.

Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 1 dalis nustato: „Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas“. Tuo būdu ir galimybė kreiptis pagalbos, ir pabėgti ar pasislėpti neatima iš asmens jo teisės į būtinąją gintį realizavimo ( Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 4 „ Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos peržengimo ribų“). Teisė gintis yra ne tik subjektyvi kiekvieno žmogaus teisė, bet ir moralinė pareiga, kaip priemonė reaguoti į nusikalstamą kėsinimąsi. Veiksmai, kurie įstatymo kvalifikuojami kaip būtinoji gintis, yra socialiai naudingi, įspėjančiai veikia nusikalstamumą, nes asmuo, ketinantis daryti nusikaltimą, žino, kad gali susidurti su aktyviu, įstatymo laikomu teisėtu, pasipriešinimu. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų teises, valstybės ar visuomenės interesus. Kita vertus, būtinoji gintis yra žmogaus teisė, o ne teisinė pareiga. Jeigu tokia teise nepasinaudojama, teisinės atsakomybės klausimas nekyla.
Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kuomet padaryti veiksmai, sietini su būtinąja gintimi ir turintys nusikalstamos veikos požymių, tampa nepavojingais ir nelaikomi nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. „Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi“.

Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi, atitinka baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymius. Tačiau asmens veiksmai, kuriais padaroma žala kitam asmeniui, priklausomai nuo aplinkybių gali būti vertinami kaip padaryti būtinosios ginties būklėje, nors ir nebuvo pavojingo kėsinimosi, kai žmogus dėl tokio kėsinimosi pagrįstai klydo, manydamas jį esant (tariamoji gintis). Konkrečiu atveju svarbu įvertinti, ar pagal įvykio aplinkybes besiginantysis gali suvokti savo klaidą dėl gresiančio pavojaus, ar negali. Net jeigu realaus pavojaus nebuvo, tačiau besiginantysis nesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos dėl pavojaus, tariamos gynybos metu padaryta žala asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje.
Būtinoji gintis kaip sąvoka apima dvi akivaizdžias priešpriešas – kėsinimąsi ir gynybą. Kėsinimasis turi būti pavojingas, akivaizdus ir realus. Gynybai taip pat keliamos įstatyminės sąlygos: gynyboje žala daroma užpuolikui, atremiant pavojingą kėsinimąsi ir neperžengiant būtinosios ginties ribų. Tokie esminiai šių priešpriešų požymiai nustatomi kiekviename įvykio tyrime.
Kalbant apie kėsinimosi pavojingumą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog kėsinimasis pavojingu laikomas tik padarytas veikimu. Neveikimas (aplaidumas, skolos negrąžinimas, vengimas atlikti pareigą ir pan.) negali būti pavojingu kėsinimusi prieš kieno nors interesus, teises ar laisves būtinosios ginties veiksmų kontekste. Būtinoji gintis negalima prieš teisėtus policijos pareigūnų veiksmus.
Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų. Dažną iš mūsų baugina ir kelia emocijomis grįstą įtarumą asmens ankstesnis teistumas, agresyvus elgesys buityje ar tiesiog girtumas, neretai virstantis nepranašautu smurtu. Be abejo, kiekvienas įvykis ir jo aplinkybės yra unikalūs ir negali būti surežisuoti, tačiau besiginančiajam, atsikračius emocijų, svarbu realiai suvokti, kad kėsinimasis vyksta objektyvioje tikrovėje, o ne šiurpiuose jo galvos kino ekrano vaizdiniuose. Viena iš gynybos nuo kėsinimosi sąlygų yra tai, kad žala gali būti padaroma tik besikėsinančiajam, o ne kitiems asmenims. Gynybai keliamas reikalavimas, kad žala besiginant būtų padaryta atremiant pavojingą kėsinimąsi ir , žinoma, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 3 dalies nuostatose įtvirtinta: „Būtinosios ginties peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jei gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimas, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.“ Taip Naujasis baudžiamasis įstatymas numato dvi neatsiejamas sąlygas, kurioms esant laikoma, kad būtinosios ginties ribos peržengtos: tai tyčinis nužudymas ar sunkus sveikatos sutrikdymas bei aiškiai neatitinkanti kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo gynyba. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas kalba tik apie besiginančiojo tiesioginę tyčią nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą . Jeigu tokios pasekmės atsiranda dėl neatsargumo ar netiesioginės tyčios, besiginantysis neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą. Įsibrovimo į būstą supratimas pakankamai aiškus, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių, kuomet brovimasis į svetimas valdas laikomas teisėtu. Įeiti į svetimą būstą be savininko sutikimo galima remiantis teismo nutartimi dėl leidimo įeiti į jį arba teismo sprendimu dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ar įkeldinimo į jas. Teisėtas įėjimas į būstą yra ir taikant procesines prievartos priemones (suėmimą, kratą, atvesdinimą ir kt.). Teisėti yra ir įstatymo sankcionuoti operatyvinės veiklos subjektų veiksmai susiję su būsto neliečiamybės apribojimu . Tokiais atvejais asmuo negali gintis nuo įsibrovimo į būstą, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad į jo būstą patekta teisėtai.

Sutinkamai su Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 4 dalimi būtinosios ginties peržengimas, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti pagrindas teismui skirti švelnesnę nei įstatymo nustatyta bausmę ( BK 62 straipsnis) arba atsakomybę lengvinančia aplinkybe ( BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o, esant šiame straipsnyje aptartoms būtinajai ginčiai taikomoms sąlygoms, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas: ikiteisminio tyrimo metu – prokuroro nutarimu, teisminiame nagrinėjime – teisėjo ar teismo nutartimi.

BŪTINASIS REIKALINGUMAS, JO SAMPRATA

31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas

Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengt.
Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo.
Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis.

Būtinasis reikalingumas – situacija, kai teisėtai daroma žala įstatymo saugomoms vertybėms ir visuomenės interesams, saugant nuo gresiančio pavojaus kitus, jei šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengt.

Būtinasis reikalingumas galimas tik esant šioms aplinkybėms (nesant bent vienai iš jų gali kilti baudžiamoji atsakomybė ) :

Turi grėsti žala valstybės, visuomenės gėriams, piliečiams ar jų teisėms. Pavojaus šaltiniai gali būti įvairūs, pvz.: potvynis, automobilis sugedusiais stabdžiais, žmogus, besikėsinantis padaryti žalą kito asmens sveikatai ar visuomenės interesams ir pan.
Pavojus turi būti akivaizdus, t.y. turi būti reali galimybė tuoj pat atsirasti žalai. Tiek būsimas tiek praėjęs pavojus negali sudaryti būtinojo reikalingumo.
Pavojus turi būti realus, o ne tariamas. Jei asmuo, vertindamas situaciją nebuvo pakankamai apdairus ir dėl to neteisingai suvokė pavojų, kurio iš tikrųjų nebuvo, už padarytą žalą jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.
Gresiančio pavojaus negalima išvengti kitais būdais kaip tik padarant žalą kitiems saugomiems teisės interesams. Toks žalos padarymas privalo būti vienintelis galimas būdas išgelbėti didesnį gėrį. Jei to būtų galima išvengti nepadarant jokios žalos , reikia tuo ir pasinaudoti.
Daroma žala privalo būti mažesnė už vengiamąją. Tai nustatyti dažnai yra sunku, nes galimos žalos pasekmės yra sunkiai nuspėjamos. Didesnės ar lygiavertės žalos padarymas nėra naudingas visuomenei ir negali būti laikomas būtinuoju reikalingumu. Pvz. Būtinuoju reikalingumu nelaikomas savo gyvybės gelbėjimas nužudant kitą žmogų.
Didesnės ar lygiavertės su išvengtąja žalos padarymas tariamo pavojaus atveju neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jei asmuo tokių pasekmių nenumatė ir negalėjo numatyti. Jeigu asmuo tokių pasekmių nenumatė, tačiau privalėjo numatyti, jis gali būti patrauktas atsakomybėn už nusikaltimą.
Norint išvengti iškilusio pavojaus, žala turi būti padaroma trečiajam asmeniui (piliečiai ir juridiniai asmenys, nesusiję su susiklosčiusia situacija).

Kadangi veiksmai, atliekami būtinojo reikalingumo būklėje yra naudingi, prieš juos negalima būtinoji gintis. Pvz.: neleistina namo savininkui priešintis gaisrininkui, jei pastarasis, gesindamas gaisrą, griauna jo namą.

Daugumai piliečių veiksmai būtinojo reikalingumo sąlygomis yra jų asmeninė teisė, o ne pareiga. Tačiau policininkams, gaisrininkams ir kitų kategorijų asmenims tokie veiksmai privalomi, dėl jiems pavestų ar savanoriškai prisiimamų įsipareigojimų. Jie negali atsisakyti vykdyti savo pareigų motyvuodami būtinuoju reikalingumu. Jie privalo rizikuoti savo gyvybe ar sveikata, o toks atsisakymas gali būti pagrindu traukti juos drausminėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Įstatymas nenumato būtinojo reikalingumo ribų peržengimo. Jei neatsižvelgiam į aukščiau išvardintas sąlygas ir padaroma nereikalingos žalos, tai reiškia ne būtinojo reikalingumo ribų peržengimą, o būtinojo reikalingumo nebuvimą apskritai.

Reikia pabrėžti, jog negalima motyvacija būtinuoju reikalingumu jeigu tas pats asmuo, pretenduojantis į būtinąjį reikalingumą tyčia savo veiksmais yra sukūręs pavojingą situaciją. Būtinasis reikalingumas gali atsirasti tada, kai pavojinga situacija pačio asmens yra sukuriama dėl neatsargumo, nesiekiant pavojingos situacijos susidarymo.

29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas

Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.
Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės.
Komentaras: Šiuo atveju nusikaltimas jau yra padarytas, o ne tada, kai jis dar daromas, kaip yra būtinosios ginties atveju.
Nusikaltėlio sulaikymas nėra piliečio pareiga, bet yra skatintina jo teisė. Nors atskirais atvejais ir atskirai asmenų grupei (policijai, apsaugos darbuotojams, sargams) tai yra darbo pareiga, kurios nevykdymas gali lemti drausminės atsakomybės atsiradimą.
Įstatymas numato, kad sulaikomas turi aktyviai vengti sulaikymo (pvz. bėgti). Žalos jam padarymas jeigu jis nesipriešina ir nevengia sulaikymo yra baudžiamas baudžiamąja tvarka.
Nurodyti veiksmai galimi ir žala leistina tik tada, kai sulaikomas asmuo yra padaręs nusikaltimą o ne šiaip veiką, kuri yra amorali bet nenusikalstama.

Motyvacija sulaikymu nepateisinama jeigu sulaikomajam padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas tyčia. Tačiau už sulaikymo metu sulaikomajam asmeniui padaręs žalą asmuo nebus baudžiamas, jeigu žala sulaikomojo sveikatai padaroma dėl neatsargumo (t.y. sulaikytojas neturėjo tikslo sužaloti sulaikomojo ir negalėjo numatyti, kad taip atsitiks).
Įstatymas leidžia sulaikomajam sunkius kūno sužalojimus (sulaikomajam intensyviai priešinantis sulaikymui) padaryti tik tuomet, kai sulaikomasis sulaikymo vietoje yra padaręs tyčinį nužudymą arba kėsinasi jį padaryti. Bet ir šiais atvejais nebus toleruojamas nužudymas sulaikant nusikaltėlį pagal principą „gyvybė už gyvybę“.
Taip pat įstatymas numato, kad bet kokie sužalojimai sulaikomajam galimi tik tada, kai padariusiojo nusikaltimą asmens negalima sulaikyti kitomis priemonėmis. Jei sulaikomasis asmuo, siekdamas išvengti sulaikymo, pats imasi aktyvių veiksmų prieš jį sulaikantį asmenį, pastarojo veiksmai bus kvalifikuojami kaip būtinoji gintis.

30 straipsnis. Profesinių pareigų vykdymas

Asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų.
Asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teises aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.