Individualios apsaugos priemonės

Individualios apsaugos priemonės

Visiškai išvengti rizikos veiksnių gamyboje ir kitose žmonių veiklos srityse neįmanoma, todėl būtina naudotis individualiomis apsaugos priemonėmis. Tačiau nėra universalių apsaugos priemonių nuo visų rizikos veiksnų. Kiekviena individuali apsaugos priemonė saugo skirtingas žmogaus funkcijas ir skirtingus organus.

Klausos apsauga. Klausos apsaugos įtaisai sumažina triukšmo lyg¡ iki leistinų normų. Yra žinomi du klausos apsaugos būdai: ausines, kurios uždengia ausį, ir ausies kamštukai, kurie įstatomi į ausies kanalą.

Klausos apsaugos priemonės turi tokią triukšmo slopinimo galią: ausinės – 15–25 dB; daugkartinio naudojimo kamšteliai – 10–25 dB; kamšteliai iš putplasčio – 29 dB; vienkartiniai kamšteliai – 20 dB.

Galvos apsauga. Galva saugoma šalmu nuo smūgių, elektros šoko ir gaisro. Šalmai skirstomi taip:

• A klasė – kieti galvos apdangalai, turintys nedidelę dielektrinę apsaugą;
• B klasė – elektrikų šalmai, saugantys nuo aukštesnės kaip 1000 V įtampos;
• C klasė – aliuminio šalmas be dielektrinės apsaugos;
• D klasė – specialūs gaisrininkų šalmai.

Aukštesnės klasės šalmai atstoja žemesnės klasės šalmą.

Šalmai atlieka ir kitokias funkcijas. Pavyzdžiui, juose įtaisomi garsiniai elektros įtampos signalizatoriai, suvirinimo kauke, apšvietimo lempa, šiltas įdėklas.

Nurodyti šalmai skirti galvai apsaugoti gamyboje, statyboje, tačiau jie netinka transporte. Tam reikalui naudojamos priešsmuginės kepurės, bet jos blogai saugo galvą nuo krintančių iš viršaus daiktų. Šalmai turi tiksliai atitikti galvos matmenis. Jie neturi būti įskilę, įlenkti ir neturi būti išsidėvėjusi jų kompensacinė danga. Šalmas turi būti užsegamas, kad nenukristų nuo galvos, neužkristų ant akių.

Kvėpavimo organų apsauga. Šių organų apsaugos priemonės yra labai sudėtingos ir įvairios. Jos vadinamos respiratoriais. Tai prietaisai, kurie apsaugo žmones nuo ore esančių nuodingų dujų, dulkių. Yra dviejų tipų respiratoriai: išvalantys užterštą orą ir tiekiantys švarų orą.

Pirmojo tipo respiratoriumi iš kvėpuojamo oro pašalinamos dulkes (pro filtrą) arba sugeriamos aerozolinės medžiagos specialiu absorbentu, esančiu įtaise. Absorbentai sugeria dulkes, rūką, dūmus, radioaktyviąsias daleles, organinius garus, rūgščias ir šarmines dujas ir tų priemaišų kompleksus. Žmogus, kvėpuodamas respiratoriaus išvalytu oru, patiria diskomfortą, nes trūksta deguonies. Tai mažina darbingumą ir blogina savijautą, tačiau dirbti galima.

Orą tiekiantys respiratoriai yra dviejų tipų:

iš švaraus oro talpos tiekia suspaustą orą į darbo patalpą; individualūs, turintys uždarą veikimo sistemą, t.y. iškvėptą orą papildo deguonimi ir toliau tiekia kvėpavimui (gaisrininkų respiratoriai). Individualus respiratoriai dengia burną ir nosį – tai pusiau kaukės; kai dengia ir smaką – kaukės; kai dar dengia ir akis – šalmai su veido ekranu ir gaubtu.

Kad oro respiracija būtų efektyvi: 1) darbuotojas turi mokėti naudotis respiratoriumi ir žinoti jo galimybes; 2) respiratoriai turi būti sistemingai valomi ir dezinfekuojami; 3) respiratoriai turi būti saugomi higieniškoje patalpoje patogiai prieinamoje vietoje; 4) reikia nuolat kontroliuoti dirbančių su respiratoriais asmenų sveikatą; 5) respiratoriai turi būti sankcionuoti.

Dirbant su respiratoriais patiriamas diskomfortas, padažnėja kvėpavimas, jaučiama didesnė psichologinė įtampa, pablogėja atitinkami sensoriniai signalai, kyla bendravimo sunkumų ir kt. Respiratoriai dažniausiai naudojami kartu su kitomis individualiomis apsaugos priemonėmis.

Akių ir veido apsauga. Praktika parodė, kad per 50% akių sužalojimų gamyboje tenka žmonėms, nesinaudojantiems apsaugos priemonėmis.

Akys saugomos įvairiais akiniais, o veidas – ekranais ir specialiais gaubtuvais. Veido apsaugos ekranai įvairūs, ir renkantis reikia žinoti, kad jie dedami saugos akinių priekyje.

Rankų ir kojų apsauga. Rankos dirbant saugomos nuo įvairių cheminių medžiagų, karščio, šalčio, mechaninių sužalojimų ir elektros srovės. Tam reikalui tinka įvairios pirštinės. Standartizuotos yra tik gumines izoliacinės pirštinės, kurias naudoja elektrikai.

Kojoms apsaugoti reikia avėti atitinkamą avalynę. Kojos saugomos nuo krintančių daiktų, smūgių, įdūrimų ir kitokių sužalojimų, nuo nudegimų. Be specialios avalynės, kojos saugomos specialiais skydais, dangomis, apvalkalais, įdėklais į batus, tepalais.

Žmogui apsaugoti nuo kritimo iš aukštai dirbant, nuslydimo, griuvimo ir t.t., naudojami saugos diržai, prisirišimo virvės, saugos lynai, aptvaros.

Ypač pavojingose situacijose būtina naudoti saugos priemonių komplektą.

SAUGOS PRIEMONĖS TVARKANT CHEMINES MEDŽIAGAS IR PREPARATUS

Už cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo reikalavimų įgyvendinimą yra atsakingi cheminių medžiagų ir preparatų gamintojai, importuotojai, tiekiantys chemines medžiagas ir preparatus į rinką, profesionalūs naudotojai. Jie privalo užtikrinti šiuos cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo reikalavimus:

1. numatyti ir taikyti priemones, šalinančias arba iki minimumo mažinančias kenksmingą cheminių medžiagų ir preparatų poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai;
2. turėti duomenis apie tiekiamų į rinką cheminių medžiagų ir preparatų savybes ir saugos priemones bei taikyti šias priemones savo veikloje;
3. teikti naudotojams informaciją apie cheminių medžiagų ir preparatų pavojingas savybes, galinčias pakenkti žmonių sveikatai ar aplinkai, taip pat taikytinas saugos priemones, ženklinti tiekiamas į rinką chemines medžiagas ir preparatus.

Naudojant kenksmingas medžiagas dirbantieji gali susirgti profesinėmis ligomis ar apsinuodyti. To prevencijai naudojamos tokios priemonės:

• gamybą organizuoti taip, kad dirbantieji neturėtų tiesioginio sąlyčio su kenksmingomis medžiagomis. Tai – gamybos procesų mechanizavimas ir automatizavimas, hermetizacija, izoliacija, valdymas per atstumą ir t.t.;
• kenksmingų medžiagų naudojamų gamyboje  pakeitimas  mažiau  kenksmingomis,   arba nekenksmingomis;
• teisingas vėdinimo sistemos parinkimas;
• dirbančiųjų informavimas apie kenksmingas medžiagas su kuriomis jie dirba ir saugių darbo metodų mokymas;
• tinkamas asmeninių apsauginių ir saugos priemonių parinkimas ir naudojimas;
• asmeninis monitoringas.

Dirbant su kenksmingomis medžiagomis ir preparatais svarbu žinoti jų pavojingumą, rizikos pobūdį ir būtinas saugos priemones. Visa tai yra medžiagos ar preparato saugos duomenų lape ir pakuotės etiketėje. Saugos duomenų lapas – informacijos apie pavojingas chemines medžiagas ir preparatus pateikimas. Pakuotės etiketėje turi būti aiškiai ir neišdildomai nurodyta:

• cheminės medžiagos ar preparato pavadinimas;
• asmens, atsakingo už cheminės medžiagos ar preparato tiekimą į Lietuvos Respublikos rinką, inicialai, pavardė arba pavadinimas ir visas adresas.

•pavojingumo  simboliai  ir pavojingumo,  susijusio su cheminės medžiagos naudojimu, nuorodos;

• standartinės rizikos fazės, nurodančios konkrečius rizikos veiksnius dėl galimo pavojaus, susijusio su cheminės medžiagos naudojimu;
• standartinės saugos fazės, susijusios su saugiu cheminės medžiagos naudojimu;
• cheminės medžiagos arba medžiagų, įeinančių į preparato sudėtį, cheminis pavadinimas;
• nominalinis preparato kiekis turi būti nurodytas tais atvejais, kai preparatą numatoma siūlyti arba pardavinėti plačiajai visuomenei.

Darbo patalpų vėdinimo sistemos:

Darbo patalpų vėdinimas yra techninių įrenginių, skirtų šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų dujų ar garų pašalinimui iš patalpos bei mikroklimato parametrų normalizavimui joje, sistema.

Oro mainai patalpoje gali vykti per langus, stoglangius, specialias angas, plyšius ir t.t. Tai vyksta dėl šiluminio arba vėjo slėgių. Tokios vėdinimo sistemos vadinamos natūraliomis.

Jeigu oro mainai patalpoje yra organizuoti, t.y. žinomi tiekiamo į patalpą ir ištraukiamo iš jos oro kiekiai, tokia natūralaus vėdinimo sistema vadinama aeracija.

Orui į patalpą tiekti ar šalinti naudojama papildoma mechaninė energija. Tokios vėdinimo sistemos vadinamos mechaninėmis.

Mechaninės vėdinimo sistemos gali būti naudojamos kartu su natūraliomis.

Kai oras ištraukiamas iš patalpos, tokia vėdinimo sistema vadinama ištraukiamąja. Tokios sistemos naudojamos tada, kai vėdinamoje patalpoje išsiskiria kenksmingos ar pavojingos medžiagos ir norima, kad jos nepatektų į gretimų patalpų ar aplinkos orą.Švarus oras šiuo atveju į patalpą patenka per plyšius ar specialiai tam įrengtas angas. Iš patalpos pašalinamas oras, specialiai valomas.

Tam, kad į vėdinamą patalpą nepatektų užterštas oras iš gretimų patalpų ar (ir) lauko, oras į patalpą turi būti tiekiamas. Tokia vėdinimo sistema vadinama tiekiamąja. Tiekiamą į patalpą orą reikia valyti, šildyti ar drėkinti. Tai priklauso nuo tiekiamo oro parametrų ir reikalavimų patalpos orui. 

Plačiausiai gamyboje naudojama tiekiamoji-ištraukiamoji mechaninio vėdinimo sistema. Šiuo atveju oras iš patalpos ištraukiamas, o į ją tiekiamas specialiai paruoštas išorės oras.

Bendroji vėdinimo sistema sudaro vienodus mikroklimato parametrus vienoje ar keliose patalpose. Ši vėdinimo sistema naudojama tada, kai darbo vietos išdėstytos visoje vėdinamoje patalpoje. Naudojant bendrąją vėdinimo sistemą svarbu teisingai parinkti oro tiekimo ir ištraukimo vietas patalpoje. Tai priklauso nuo tiekiamo ir šalinamo oro bei kenksmingų medžiagų parametrų. Oras turi būti šalinamas iš labiausiai užterštos, o grynas oras tiekiamas į mažiausiai užterštą patalpos zoną.

Vietinė vėdinimo sistema vadinama tada, kai švarus oras paduodamas į darbo zoną, o nešvarus oras šalinamas iš jo susikaupimo vietos.

Mišria vėdinimo sistema vadinama tada, kai vėdinamoje patalpoje kartu naudojamos bendroji ir vietinė vėdinimo sistemos.

Avarinės vėdinimo sistemos naudojamos šalinti iš patalpos staigiai joje atsiradusioms pavojingoms ar kenksmingoms medžiagoms. Šios sistemos pradeda veikti automatiškai ir beveik visada yra ištraukiamosios.

Visose darbo patalpose, kur tiktai įmanoma, turi būti įrengtas natūralus vėdinimas. 

Mechaninio vėdinimo sistemose oras juda priverstinai mechaninės energijos pagalba.