Vanduo ir mikroelementai

Nepakankamas mikroelementų kiekis arba jų perteklius vandenyje sąlygoja įvairių organizmo funkcijų pakitimus ir ligas.
Tačiau kai kurių medžiagų minimalūs kiekiai turi didelę reikšmę žmogaus organizmo gyvybinėms funkcijoms. Visi mikroelementai pasižymi dideliu biologiniu aktyvumu: jie užtikrina normalią fiziologinių reakcijų ir apykaitos procesų eigą, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje ir, kaip įvairių biocheminių reakcijų katalizatoriai, įtakoja bendrą organizmo medžiagų apykaitą.
Mikroelementai įeina į aktyvių biologinių junginių sudėtį: fermentų (Zn, Cu, Mo, Mn ir kt. ), vitaminų (Co), hormonų (J, Co), kvėpavimo fermentų (Fe, Cu).
Remiantis šiuolaikiniais duomenimis, užtikrinti normalią organizmo gyvybinę veiklą reikia apie 30 mikroelementų, kurių dauguma yra metalai (Fe, Cu, Mg, Zn, Mn, Co, Mo ir kt.) ir tik keli metaloidai (J, Br, As, F, Se).
Mikroelementai į žmogaus organizmą patenka iš aplinkos. Jų kiekis organizme priklauso nuo jų kiekio dirvožemyje, vandenyje, augaluose. Su geriamuoju vandeniu į žmogaus organizmą patenka nuo 1 iki 10 proc. reikalingo per parą mikroelementų kiekio. Fe, Co, Mg, Mo, o tokių elementų, kaip fluoras ir stroncis pagrindinis šaltinis yra geriamasis vanduo.

Mineraliniai junginiai

Vanduo yra geriausias tirpiklis, todėl normaliai gamtiniame vandenyje visada yra daugiau ar mažiau mineralinių junginių – kalcio, magnio, natrio, geležies ir kitų druskų.
Mineralinės medžiagos teikia vandeniui savotiškai malonų skonį, tačiau per didelis mineralinių medžiagų kiekis vandenį daro neskanų ir netinkamą gerti. Vandens mineralizacijai mažėjant, jo skonis blogėja. Vanduo be druskų (distiliuotas) yra netgi kenksmingas.

Vandens spalva

Vandenį gali nuspalvinti įvairios priemaišos:

- planktonas suteikia žalsvą atspalvį,
- humusinės medžiagos vandenį gelsvina,
- geležies junginių klodai suteikia jam rusvai rudą spalvą.

Vandens spalvotumas priklauso nuo jame esančių koloidų ir kitų priemaišų. Jis matuojamas laipsniais. paprastai geriamojo vandens spalvotumas neturi viršyti 20 laipsnių pagal platinos-kobalto skalę.

Vandens kvapas ir skonis

Vandens kvapas ir skonis priklauso nuo jame esančių priemaišų.
Vanduo gali turėti pelėsių, žemės, srutų ir kitokį kvapą.
Specifinį kvapą jam suteikia kai kurie cheminiai junginiai: amoniakas, sieros vandenilis, chloras, fenoliai ir kt.
Geležies, mangano druskos suteikia vandeniui rašalo, humusinės medžiagos – durpių prieskonį.
Geriamojo vandens kvapas ir skonis gali būti vos juntami.

Vandens kvapas nustatomas organoleptiškai ir paprastai vertinamas penkių balų sistema.

Labai silpnas kvapas, kurį gali nustatyti tik patyręs specialistas, vertinamas tik vienu balu. Silpnas kvapas, kurį gali užuosti ir vartotojas, vertinamas dviem balais.
Nesunkiai juntamas kvapas vertinamas trim balais – toks vanduo jau netinkamas gerti.

Vandens skonis nustatomas taip pat organoleptiškai ir vertinamas penkių balų sistema.

Skonis, kuris vertinamas trim ir daugiau balų , neleistinas geriamajam vandeniui.

Sausos liekanos vandenyje

Sausos liekanos nusako bendrąsias vandens priemaišas, t.y. Galima apytikriai nustatyti ištirpusių priemaišų koncentraciją.

Vandens skaidrumas nustatomas pagal vandens sluoksnį, per kurį matomas tam tikras šriftas arba specialus juodas kryžius.

Vandens skaidrumui atvirkščiai proporcingas dydis rodo vandens drumstumą, jis priklauso nuo vandenyje pakibusių medžiagų kiekio. Leistina drumstumo norma geriamajame vandenyje yra 1,5 mg/l.

Vandens rūgštingumas

Vandens pH (vandenilio jonų koncentracija)
Geriamojo vandens pH = 6,5-8,5.

Vandens kietumas

Vandens kietumą nusako bendra kalcio ir magnio druskų koncentracija.
Kietumas būna karbonatinis ir nekarbonatinis.
Karbonatinis kietumas yra bendrojo vandens kietumo dalis, priklausantis nuo vandenyje esančio kalcio ir magnio hidrokarbonatų koncentracijos
Nekarbonatinį kietumą sudaro kitų kalcio ir magnio druskų jonai.

Vandens kietumas reiškiamas kalcio ir magnio jonų milimoliais litre (mmol/l).

- Kai druskų vandenyje yra:
  - ✓ne daugiau -kaip 1,75 mmol/l – vanduo laikomas minkštu,
  - ✓1,75-3,5 mmol/l – vidutinio kietumo,
  - ✓3,5-7 mmol/l – kietas,
  - ✓Daugiau kaip 7 mmol/l – labai kietas

Didėjant kietumui blogiau verda maisto produktai, padidėja apnašų kiekis.

Leistinas geriamojo vandens kietis – 7 mg-ekv/l, o atskirais atvejais gali būti net iki 10 mg-ekv/l.

Geležies junginiai

Labiausia paplitęs geležies hidrokarbonatas Fe(HCO₃)_{2 .}
Geležies jonų (Fe²⁺ ir Fe³⁺) nemažai požeminiuose vandenyse.
Jeigu vandenyje kartu būna geležies junginių ir deguonies, gali susidaryti rūdžių spalvos nuosėdos.

Mangano Junginiai

Mangano junginių dažnai pasitaiko ten ku yra geležies junginių.
Požeminiuose vandenyse daugiau esti dvivalenčio mangano hidrokarbonato Mn(HCO₃)_2, paviršiniuose – organinių junginių arba koloidų.

Sulfatų jonai

Jų kiekis priklauso nuo vandens temperatūros ir kalcio jonų koncentracijos.
Jei vandens temperatūra nėra labai žema. O kalcio jonų – pakankamai daug, susidaro blogai tirpstantis kalcio sulfatas.
Esant didesniai sulfatų koncentracijai, vanduo tampa karčiai sūrus.
Toks vanduo mažina skrandžio sekreciją, gali sukelti dispepsinius reiškinius.

Bendras druskų kiekis geriamajame vandenyje neturi viršyti 1000 mg/l.

Amonio, nitritų ir nitratų jonai

Jie susidaro yrant baltiminėms medžiagoms. Amoniako pasigamina jau vos pradėjus irti į vandenį patekusioms organinėms medžiagoms.
Net ir nedideli jo kiekiai (arba pėdsakai) vandenyje rodo, kad jame esama šviežių žmogaus ar gyvūnų fiziologinių išskyrų. Tokiu atveju galima įtarti vandens taršą bakterijomis.
Amoniako natūraliai aptinkama balų, durpynų vandenyje ir geležies turinčiuose požeminiuose vandenyse.

Nitritai gali būti skirtingos kilmės.

Lietaus vandenyje beveik visada yra azoto rūgšties.
Vykstant oksidacijos-redukcijos reakcijoms, nitritai gali virsti nitratais ir atvirkščiai. Kadangi azotinės mineralinės trąšos naudojamos žemės ūkyje, daug kur padidėjo nitratų kiekis atviruose vandens telkiniuose ir ypač šachtiniuose šuliniuose.
Nitratai yra pavojingi žmogui ir ypač kūdikiams. Vartojant maisto mišinius, į kurių sudėtį įeina vanduo su padidėjusiu nitratų kiekiu, padidėja methemoglobinemijos rizika. Ligos metu labai padidėja methemoglobino koncentracija kraujyje. Jis pasunkina deguonies pernešimą su krauju iš plaučių į audinius. Kūdikiams atsiranda dispepsinių reiškinių, dusulys, pamėlsta oda ir gleivinės. Sunkiais atvejais atsiranda traukuliai, ir kūdikis gali mirti.
Vyresnio amžiaus vaikams ir suaugusiems, ypač sergantiems anemija ir širdies ligomis, vandens su padidėjusiu nitratų kiekiu vartojimas padidina hipoksiją.

Grįžti į pamoką