Virusiniai hepatitai B,C

Virusinis hepatitas B (toliau – VHB) – hepatito B viruso (toliau –– HBV) sukeltas kepenų uždegimas.

Šios ligos sukėlėjas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali pereiti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. žmonių yra lėtiniai HBV nešiotojai.

Europoje kasmet VHB užsikrečia apie 1 milijonas žmonių.

Imlumas VHB yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu. 90 proc. sirgusių VHB visiškai pasveiksta ir įgyja imunitetą. Daugiau kaip 10 proc. sirgusių suaugusiųjų tampa viruso nešiotojais. HBV aptinkamas infekuotų asmenų kraujyje, kūno audiniuose, seilėse, spermoje, makšties išskyrose, šlapime, motinos piene. HBsAg (hepatito B viruso paviršiaus antigenas) kaip aktyvios VHB infekcijos indikatorius aptinkamas tulžyje, prakaite, nosiaryklės sekretuose, bet šie skysčiai, jei nėra kraujo, nepavojingi. Nosies sekretas, skrepliai, ašaros, fekalijos, šlapimas, vėmalai be matomų kraujo pėdsakų priskiriami nepavojingiems skysčiams.

Ypač pavojingas užsikrėtusio žmogaus kraujas ir (ar) skysčiai su kraujo priemaiša, sperma, makšties išskyros. Infekuoto asmens 1 ml kraujo gali būti iki 1 mln. hepatito B virusų.

B hepatitas yra apie šimtą kartų labiau užkrečiamas nei ŽIV .

Dauguma ligonių, užsikrėtusių VHB, pasveiksta savaime, tačiau apie 8–10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHB arba lieka viruso nešiotojais.

HBV nešiotojai dažniausiai niekuo nesiskundžia ir nejaučia ligos simptomų.

HBV gali išlikti gyvybingas žmogaus aplinkoje, kambario temperatūroje daugiau kaip 7 dienas.

HBV gali būti perduotas tiesiogiai – įsidūrus adata ar kitaip susižeidus aštriais daiktais ir infekuoto kraujo ir (ar) kūno skysčio patekus į žaizdą arba ant gleivinės ar pažeistos, pvz., įbrėžtos nutrintos, odos arba kraujo ir (ar) kūno skysčių patekus netiesiogiai nuo jais užterštų paviršių.

HBV poodinės ekspozicijos rizika 30 proc. (30 iš 100) .

Virusinis hepatitas C (toliau – VHC) hepatito C viruso (toliau – HCV) sukeltas kepenų uždegimas.

HCV pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali pereiti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

PSO duomenimis, 3 proc. pasaulio gyventojų yra infekuoti HCV, kasmet nustatoma  3–4 milijonai naujų VHC susirgimų atvejų.

Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių HCV, suserga lėtiniu hepatitu C (jei liga trunka ilgiau kaip 6 mėnesius). Po 20 metų nuo užsikrėtimo, 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė. 1–4 proc. užsikrėtusiųjų arba sirgusiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis JAV ir Europoje.

Užsikrėtus VHC, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, retai aptinkama spermoje, makšties išskyrose ir kituose kūno skysčiuose.

Nosies sekretas, skrepliai, ašaros, fekalijos, šlapimas, vėmalai be matomų kraujo pėdsakų priskiriami nepavojingiems skysčiams.

Imlumas VHC yra visuotinas, o tai reiškia, kad šiuo virusu gali užsikrėsti visi. Vakcinos nuo VHC nėra.

Virusas labai tvarus. HCV ilgą laiką gali būti nenustatytas ir 60 proc. infekuotų asmenų aptinkamas 5–8 savaitę po užsikrėtimo. Dauguma (80–90 proc.) VHC tampa lėtiniai ir sukelia kepenų funkcijos sutrikimus bei ligas.

Poodinės ekspozicijos infekuotu HCV krauju rizika yra 3 proc. Pirmiausia užsikrečiama dėl žymaus ir dažno tiesioginio poveikio (ekspozicijos) krauju.

Tiriant profesinės HCV infekcijos rizikos veiksnius, pastebėta, kad ir atsitiktinis įsidūrimas adata (poodinė ekspozicija) taip pat gali būti infekcijos rizikos veiksnys. Kiti profesinio VHC rizikos veiksniai yra žaizdos gylis ir tuščiavidurių aštrių prietaisų, ypač hipoderminių adatų, naudojimas VHC atvejai, susiję su akių gleivinės ir nesveikos odos ekspozicija yra retesni.

HCV daugelį dienų gali išlikti gyvybingas net išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše.